Julius Jokūbonis
Tapytojas Julius Jokūbonis
Tapytojas Julius Jokūbonis gimė 1964 m. Vilniuje, garsių Lietuvos dalininkų Gedimino Jokūbonio ir Bronės Valantinaitės-Jokūbonienės šeimoje. 1982 m. baigė M.K.Čiurlionio menų gimnazija. Tapybą studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar - Vilniaus dailės akademija). Tapybą dėstė ir diplominiam darbui vadovavo tapytojas prof. A.Savickas. Nuo 1996 metų Julius Jokūbonis – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininkas jau yra surengęs net keliolika personalinių parodų Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Dalyvavo parodose JAV, Vokietijoje, Lenkijoje, Australijoje. Viena iš naujausių dailininko sukurtų pastelių kolekcijų – Europos geografinio centro motyvai. 2008 metų vasarą ši kolekcija pristatyta Europos geografiniame centre ir “Gedimino 9“ galerijoje Vilniuje.
“Tapytoją Julių Jokūbonį kai kas jau praminė lietuviškuoju Van Goghu” – skelbė Lietuvos dienraščiai 2007 metais dailininko personalinės parodos Šv. Jono gatvės galerijoje metu. Pats dailininkas nelabai kalbus. Tačiau štai keletas atsiliepimų apie jo kūrybą žinomų meno žinovų:
Audronė Jablonskienė:
„...Disponuodamas gana kukliu pastelių rinkiniu, dailininkas sugeba nepakartoti to paties dangaus (mėlyno, pilko, žydro, pritvinkusio lietaus, švininio...), tos pačios medžių ir žolės žalumos, pagauti tokią efemerišką substanciją, kaip saulės šviesa, šešėlis, oro virpėjimas, tyla prieš audrą ar vėjo gūsis beržų viršūnėse. Jis puikiai valdo štrichą, ranka laisva ir paslanki, o pastabi, profesionaliai priekabi akis visada pamato, kur reikia nedidelio spalvos akcento, šviesos blyksnio, suteikiančių paveikslui gyvybės ir žavesio...“
jokubonis.com
Laimė Gabrielė Lukošiūnienė:
„...Jis nešaukia, nerėkia, neįmantrauja, netrypia kojomis ir nespigina mums akių. Jis kalbasi. Tyliai, draugiškai, ypatinga savo kalba. Giliai jausdamas savąją vertę, jis mums teikia galimybę pajusti savąją.“
Arvydas Šaltenis:
„<...> kūryba, kuriai būdinga ryški pasaulio harmonijos, lygsvaros pajauta, toji filosofinė nuostata, kad pasaulį reikia priimti tokį, koks jis yra - be perdėtų emocijų, egzaltacijos, pabrėžiant jo esmines struktūras. Toji paveikslų struktūra pastovi, o kartais ir varijuojanti, besikeičianti, kaip ir gyvenimas. Todėl paveiksluose gali jausti ir klasikinę harmoniją, ir šiuolaikinio žmogaus gyvenimo trapumą, netgi tragiškumą. Šis dualizmas ir yra viena stipriųjų ir giluminių Juliaus Jokūbonio kūrybos savybių...“
